Kūdikiai iš tikrųjų yra toliaregiai, o senstant jų akys taip pat auga, kol pasiekia „tobulo“ regėjimo tašką, vadinamą emmetropija.
Dar nėra iki galo išaiškinta, kas rodo akiai, kad laikas nustoti augti, tačiau žinome, kad daugelio vaikų akys toliau auga praeinant emmetropiją ir jie tampa trumparegiai.
Iš esmės, kai akis pailgėja, šviesa akies viduje nukreipiama prieš tinklainę, o ne į tinklainę, todėl regėjimas tampa neryškus, todėl turime nešioti akinius, kad pakeistume optiką ir vėl nukreiptume šviesą į tinklainę.
Kai senstame, patiriame kitokį procesą. Mūsų audiniai tampa standesni, o lęšiukas ne taip lengvai prisitaiko, todėl pradedame prarasti regėjimą iš arti.
Daugelis vyresnio amžiaus žmonių turi nešioti bifokalinius lęšius, turinčius du skirtingus lęšius – vieną, kad pašalintų regėjimo iš arti, o kitą – toli matymo problemas.
Šiais laikais daugiau nei pusė vaikų ir paauglių Kinijoje yra trumparegiai, remiantis aukščiausių vyriausybinių agentūrų atlikta apklausa, kurioje raginama dėti daugiau pastangų siekiant užkirsti kelią šiai būklei ir ją kontroliuoti. Jei šiandien vaikštote Kinijos gatvėmis, greitai pastebėsite, kad dauguma jaunų žmonių nešioja akinius.
Ar tai tik Kinijos problema?
Tikrai ne. Didėjantis trumparegystės paplitimas yra ne tik Kinijos, bet ir ypač Rytų Azijos problema. Remiantis 2012 m. medicinos žurnale „The Lancet“ paskelbtu tyrimu, Pietų Korėja pirmauja – 96 % jaunų suaugusiųjų turi trumparegystę; o Seulo tarifas dar didesnis. Singapūre šis skaičius siekia 82 proc.
Kokia pagrindinė šios visuotinės problemos priežastis?
Su dideliu trumparegystės dažniu siejami keli veiksniai; o trys pagrindinės problemos – fizinio aktyvumo lauke trūkumas, pakankamo miego trūkumas dėl sunkaus užklasinio darbo ir besaikio elektronikos gaminių naudojimo.
