Kūdikiai iš tiesų yra toliaregiai, ir jiems augant jų akys taip pat auga, kol pasiekia „tobulą“ regėjimą, vadinamą emmetropija.
Dar nėra iki galo išaiškinta, kas akiai signalizuoja, kad laikas nustoti augti, tačiau žinome, kad daugeliui vaikų akis toliau auga, net ir po emmetropijos, ir jie tampa trumparegiai.
Iš esmės, kai akis per ilgai pailgėja, šviesa akies viduje sufokusuojasi prieš tinklainę, o ne tinklainėje, todėl matome neryškiai, todėl turime nešioti akinius, kad pakeistume optiką ir vėl sufokusuotume šviesą į tinklainę.
Senstant vyksta kitoks procesas. Mūsų audiniai tampa standesni, o lęšiukas nebe taip lengvai prisitaiko, todėl pradedame blogėti ir regėjimas iš arti.
Daugelis vyresnio amžiaus žmonių turi nešioti bifokalinius akinius, turinčius du skirtingus lęšius – vieną, skirtą regėjimui iš arti koreguoti, o kitą – regėjimui iš toli.
Šiais laikais daugiau nei pusė vaikų ir paauglių Kinijoje yra trumparegiai, rodo aukščiausių vyriausybinių agentūrų atlikta apklausa, kurioje raginama dėti daugiau pastangų šiai būklei užkirsti ir kontroliuoti. Jei šiandien vaikščiosite Kinijos gatvėmis, greitai pastebėsite, kad dauguma jaunų žmonių nešioja akinius.
Ar tai tik Kinijos problema?
Tikrai ne. Didėjantis trumparegystės paplitimas yra ne tik Kinijos, bet ir ypač Rytų Azijos problema. Remiantis 2012 m. medicinos žurnale „The Lancet“ paskelbtu tyrimu, Pietų Korėja pirmauja – 96 % jaunų suaugusiųjų serga trumparegystė; o Seule šis rodiklis dar didesnis. Singapūre šis skaičius siekia 82 %.
Kokia yra šios visuotinės problemos priežastis?
Su dideliu trumparegystės dažniu susiję keli veiksniai; trys pagrindinės problemos yra fizinio aktyvumo lauke stoka, tinkamo miego trūkumas dėl sunkaus popamokinio darbo ir per didelis elektronikos gaminių naudojimas.
